Авторские права

James Patterson - Sekmadieniai pas Tifanį

Здесь можно скачать бесплатно "James Patterson - Sekmadieniai pas Tifanį" в формате fb2, epub, txt, doc, pdf. Жанр: Прочая старинная литература. Так же Вы можете читать книгу онлайн без регистрации и SMS на сайте LibFox.Ru (ЛибФокс) или прочесть описание и ознакомиться с отзывами.
James Patterson - Sekmadieniai pas Tifanį
Рейтинг:
Название:
Sekmadieniai pas Tifanį
Автор:
Издательство:
неизвестно
Год:
неизвестен
ISBN:
нет данных
Скачать:

99Пожалуйста дождитесь своей очереди, идёт подготовка вашей ссылки для скачивания...

Скачивание начинается... Если скачивание не началось автоматически, пожалуйста нажмите на эту ссылку.

Вы автор?
Жалоба
Все книги на сайте размещаются его пользователями. Приносим свои глубочайшие извинения, если Ваша книга была опубликована без Вашего на то согласия.
Напишите нам, и мы в срочном порядке примем меры.

Как получить книгу?
Оплатили, но не знаете что делать дальше? Инструкция.

Описание книги "Sekmadieniai pas Tifanį"

Описание и краткое содержание "Sekmadieniai pas Tifanį" читать бесплатно онлайн.








Nesigražinsiu, - pasakiau.

Kodėl? - paklausė Vivjena. Paėmusi servetėlę, pamirkė ją taurėje su vandeniu ir nubraukė man nuo skruostų karamelės padažą. - Pasigražinti puiki mintis, Džeine Aukseli. Gal tavęs laukia prašmatnus vakarėlis.

Ji nepamiršo! Gimtadienio vakarėlis! - pagalvojau aš ir jai viską atleidau. 

Dabar eime. Girdžiu, mus kviečia Tiffany. - Vivjena apsisuko ant keturių colių aukščio kulniukų ir patraukė prie durų su Džeisonu iš paskos. 

Mudu su Maiklu pakilome. Jis pasilenkė ir pabučiavo mano viršugalvį, tą garbanotą kuodą, kuris taip erzino Džeisoną.

Iki rytdienos, - pasakė jis. - Jau tavęs pasiilgau.

Ir aš tavęs.

Pažvelgusi tolyn, pamačiau, kaip dailios, įdegusios motinos kojos dingsta besisukančiose St. Regis duryse. Ji žvilgtelėjo atgal. 

Džeine Aukseli, einam! Tiffany. 

Leidausi vytis.

Visada taip darydavau.

Ketvirtas

Vargšelėj vargšelė, vargšelė Džeinė! Vargšė mergytė! Kitą rytą Maiklas kaip visuomet laukė prie Džeinės puošnaus namo Parko aveniu. Gerai, kad jis buvo nematomas, nes jo raukšlėtos chaki spalvos kelnės, išblukę melsvi marškiniai ir nudrengti sportbačiai visai nederėjo prie tokios prabangos. 

Jis mąstė apie vieną nuostabų dalyką, kurį Džeinė pareiškė būdama ketverių metų. Tada Vivjena rengėsi mėnesiui iškeliauti į Europą. Jam rūpėjo, kaip Džeinė su tuo susitaikys. Tačiau Džeinė neėmė to į širdį ir pasakė: „Kai myli, visada esi kartu." Maiklas suprato, kad niekada to nepamirš - kaip gali pamiršti tokius žodžius iš keturmetės galvelės ir lūpų. Bet tokia jau ta Džeinė. Nepaprasta mergytė.

O ką jam vienam šią gražią dieną veikti, kol Džeinė uždaryta mokykloje? Gal sočiai papusryčiauti valgykloje Olympia - ten blynai, dešra, kiaušiniai, karšti ruginiai skrebučiai su sviestu. Galėtų net pabendrauti su pora kitų „išgalvotų draugų" dirbančių kaimynystėje. Kokios konkrečiai yra išgalvoto draugo pareigos? Svarbiausia - palengvinti vaikui prisitaikyti prie pasaulio, kad jis jame nesijaustų pernelyg vienišas ir išsigandęs. Darbo valandos ? Tiek, kiek reikia. Atlygis ? Neįtikėtinai tyra vaiko ir išgalvoto draugo meilė. Nieko daugiau ir nereikia. Kokia jo paties vieta didžiajame visatos plane? Na, niekas jam to nepasakė. 

Maiklas pažiūrėjo į laikrodį, senamadišką Timex, jis tiksėjo kaip reklama ir kažką žadėjo. Rodė 8.29. Džeinė nusileis į apačią 8.30, kaip kiekvieną darbo dienos rytą. Niekada niekam netenka jos laukti. Ne vaikas, o tikras lobis. 

Paskui ją pamatė, bet apsimetė, kad nemato.

Pagavau! - sušuko ji, apkabindama jį per liemenį.

U, pagavai! - pasakė Maiklas. - Tu sėlini mikliau už kišenvagį iš „Oliverio Tvisto".

Ji nusišypsojo, veidelis nušvito taip, kad jis negalėjo atsigėrėti. Džeinė užsimetė ant petelio kuprinę, ir jie patraukė į mokyklą.

Aš nesėlinau, - pasakė ji. - Tu buvai paskendęs savo įdomiose mintyse. - Būdama su juo, Džeinė mokėjo žaviai kalbėti puse lūpų, todėl žmonės nemanė, kad ji kvaištelėjusi. Kartais Maiklas leisdavo žmonėms jį matyti, kartais - ne. Ji niekada nežinojo, kada ar kodėl. „Gyvenimas - paslaptis", - sakydavo jis.

Vos jie išnyko durininkui iš akių, ji paėmė jį už rankos. Maiklui tai buvo mieliausia akimirka. Jis pasijusdavo... nežinia kuo. Tėčiu?

Ką Raulis tau įdėjo priešpiečių? - paklausė jis. - Palauk... leisk atspėti: nesmulkintų kviečių duonos su riešutiniu sviestu, suvytusių Aisbergo salotų su trijų dienų senumo majonezu?

Džeinė timptelėjo jo ranką.

Tu - pakvaišėlis, - pareiškė ji. 

Ne-e, aš išrankus.

Sakyk, trenktas, - nusijuokė Džeinė.

Po poros minučių - per greitai - jie atsidūrė prie aukštų įspūdingų mokyklos vartų tik už pusantro kvartalo nuo Džei- nės namų. Prie durų būriavosi marios mergyčių tamsiai mėlynais kombinezonais ant baltų palaidinukių, avinčių arba sandalais, arba margais pusbačiais, su tvarkingai atraitytomis puskojinėmis.

Rytoj ypatinga diena, - tarė Džeinė, žiūrėdama į savo batus, kad klasės draugės nepastebėtų jos kalbančios su išgalvotu draugu. - Galiu gauti šuniuką. Man nesvarbu, kokį. Gal jis atsiras per mano vakarėlį. Bet pirmiausia turėsime pažiūrėti „Kan- zaso problemas". Aišku, kviečiu ir tave.

Suskambo mokyklos skambutis.

Puiku. Nekantrauju pamatyti „Kanzasą". Dabar eik, o aš grįšiu tavęs pasitikti trečią. Kaip visada.

Gerai, - pasakė ji. - Galėsim aptarti, kuo ryt vakare vilkėsime.

Taip, tu padėsi man išsirinkti iškilmingus apdarus. Kad nepadaryčiau tau gėdos.

Džeinė pažiūrėjo tiesiai jam į akis. Jam švystelėjo vaizdas, kokia ji atrodys suaugusi: rimtas veidas, šilta šypsena, protingos akys, žvelgiančios tiesiai į jo sielą.

Tu niekada negali padaryti man gėdos, Maiklai. 

Paskui ji paleido jo ranką ir nubėgo į mokyklą. Maiklas žiūrėjo nemirksėdamas, kol jos šviesi garbanota galvelė dingo už durų. Jis laukė. Kaip visada Džeinė pasirodė. Pamojavo, nusišypsojo ir dingo amžiams.

Staiga Maiklui prireikė sumirksėti. Tiesą sakant, keletą kartų. Pajuto, tarsi ant krūtinės būtų užmynęs milžinas. Širdyje jautė tikrą skausmą. 

Kaip jis pasakys Džeinei, kad... rytoj privalo ją palikti? Tai buvo dar viena išgalvoto draugo pareiga, gal pati sunkiausia. 

Penktas

Niekada nepamiršiu tos dienos, kaip neįmanoma pamiršti dienos išsigelbėjusiajam iš skęstančio „Titaniko". Žmonės visada prisimena baisiausias savo gyvenimo dienas - jos tampa jų dalis visam laikui. Taigi prisimenu savo devintąjį gimtadienį nepaprastai aiškiai.

Tą dieną po pamokų mes su Maiklu pasiruošėme, paskui ėjome į teatrą ir sėdėjome „Kanzaso problemų" premjeroje labai svarbių svečių vietose. Nebuvau mačiusi Vivjenos visą dieną, todėl ji neturėjo progos manęs pasveikinti su gimtadieniu. O Maiklas pasitiko mane prie mokyklos su rožėmis. Prisimenu, kokia suaugusi dėl to pasijutau. Tos abrikosų spalvos rožės buvo gražiausios, kokias man kada teko matyti. 

Spektaklio beveik neprisimenu, bet žinau, kad publika juokėsi, verkė ir aikčiojo ten, kur reikia. Mes su Maiklu laikėmės už rankų, aš iš susijaudinimo jutau širdyje virpulį. Tuoj prasidės puikūs dalykai - ateis ir mano eilė. Gimtadienio vakarėlis, jei pasiseks - šuniukas, Maiklas su manim, motina džiaugsis spektakliu. Viskas atrodė nuostabu, viskas įmanoma.

Nusileidus uždangai, Vivjena su aktoriais užlipo į sceną. Apsimetė sutrikusi, labai nustebusi, kad jos naujasis spektaklis visiems taip patiko. Ji nusilenkė, o publika plojo stovėdama. Aš taip pat atsistojau, plojau iš visų jėgų ir taip karštai ją mylėjau, kad net silpna. Buvau įsitikinusi, kad vieną dieną ir ji mane karštai pamils.

Paskui atėjo mano gimtadienio vakarėlio metas mūsų apartamentuose. Pagaliau! 

Pirmieji atvyko šokėjai iš motinos spektaklio. To ir reikėjo tikėtis. Šokėjai nedaug uždirba ir, kai tiek daug šoko, tikriausiai labai išalko. Prieškambaryje balto ir juodo marmuro grindimis jų grupelė vilkosi paltus - kūnai liko ploni kaip pagaliukai. Net būdama devynerių žinojau, kad niekada taip neatrodysiu.

Tu tikriausiai Vivjenos duktė, - pasakė vienas iš jų, - Dži- lė, tiesa?

Džeinė, - pataisiau, bet su šypsena, rodydama, kad nesu visiška snarglė.

Nežinojau, kad Vivjena turi vaiką, - pasakė vienas „pagaliukas". - Sveika, Džeine. Tu žavi kaip sagutė.

Jie visi sugarmėjo į didžiulę svetainę, pulkas gazelių, o aš likau mąstyti, ar esu mačiusi sagutę, kurią galima vadinti žavia.

Šventas Stivenai Sondheimai! - sušuko vienas šokėjas. - Žinojau, kad Vivjena turtinga, bet ši salė didesnė už Brodhers- to teatrą.

Kai vėl užsukau į svetainę, kambaryje buvo apie šimtas žmonių. Ieškojau Maiklo ir galiausiai pamačiau jį stovintį šalia pianisto.

Kambaryje buvo triukšminga kaip teatre per pertrauką. Pianino per tą šurmulį beveik nesigirdėjo. Prie durų į biblioteką

pamačiau Vivjeną, priėjusi ji kalbasi su vyru sidabriniais plaukais, vilkinčiu smokingo švarku ir mėlynais džinsais. Buvau jį mačiusi poroje „Kanzaso" repeticijų, žinojau, kad jis kažkoks rašytojas. Jie stovėjo labai arti vienas kito, ir mane apėmė liūdna nuojauta, kad jis bandomas ketvirtojo Vivjenos vyro vaidmeniui. Ak!

Smulkutė sena ponia, vaidinanti „Kanzaso problemose" močiutę, užkabino mane lazdos rankena.

Atrodo, tu gera mergaitė, - tarė ji.

Ačiū. Stengiuosi tokia būti, - pasakiau. - Ar jums ko nors atnešti?

Gal paėjėtum prie gėrimų baro atnešti man Jack Daniels ir vandens, - paprašė ji. 

Aišku. Gryno ar su ledu?

Dievulėli! Tu tikrai sumani mergaitė. Gal tu nykštukė? 

Nusijuokiau ir pažvelgiau į Maiklą. Jis kažką šnabždėjo pianistui. Ką jis sumanė?

Eidama prie vieno iš barų išgirdau garsiai sakant:

Prašyčiau dėmesio! - Tai buvo pianisto balsas, ir minia tučtuojau nuščiuvo. - Man sakė... tiksliai nežinau kas... kad šiandien vienam žmogui ypatinga diena... šiandien jai sukanka devyneri metai... Vivjenos dukrai. 

Vivjenos dukrai. Juk tai aš! 

Šypsojausi laiminga ir susidrovėjusi. Visų akys krypo į mane. Pagrindinis veikėjas iš spektaklio mane pakėlė ir pastatė ant kėdės - staiga tapau už visus kambaryje aukštesnė. Dairiausi mamos, tikėdamasi, kad ji išdidžiai šypsosi, bet jos niekur nesimatė. Rašytojas taip pat buvo dingęs. Paskui ėmė groti muzika, visi dainavo „Su gimimo diena". Niekas negali prilygti Brodvėjaus chorui, dainuojančiam „Su gimimo diena". Tai buvo gražiausia „Su gimimo diena" kokią teko girdėti. Per mano kūną ėjo šiurpuliukai, ir tai būtų buvusi laimingiausia mano gyvenimo akimirka, jei ta laime būčiau galėjusi dalytis su čia esančia motina.

Kai daina nutilo, labai malonus aktorius mane nukėlė, visi paplojo, ir vakarėlis vėl virto premjeros šventimu. Gimtadienio vakarėlis baigėsi.

Paskui išgirdau pažįstamą balsą, šaukiantį mane vardu:

Džeine! Atrodo, aš pažįstu šitą didelę, gražią mergaitę. Žaibiškai atsisukusi, pamačiau savo tėvą Kenetą. Jis buvo per

aukštas ir per tiesus, kad manytum, jog yra „bestuburis".

Tėtuk! - sušukau ir puoliau jam į glėbį.

Šeštas

Viešpatie, kaip man patinka, kai apkabina! Ypač tėtis. Jis apsivijo mane rankomis, ir aš užuodžiau silpną skutimosi losjono gaivą. Giliai įkvėpiau tokia laiminga, su tokiu palengvėjimu, kad jis atėjo.

Juk nemanei, kad užmiršiu tavo devintąjį gimtadienį? - paklausė tėvas. Atsitraukęs paėmė mane už rankos. - Viskas, sprunkam į prieškambarį. Jei tavo motina sužinos, kad be kvietimo atėjau į vakarėlį, išvirs iš koto.

Jei taip atsitiktų, žmonės ją griūvančią pagaus, - pasakiau. - Bet aš net nežinau, ar ji dar čia.

Mes brovėmės per minią, aš įsitvėrusi tėtės rankos, o prieškambaryje laukė dvi staigmenos: didelė dėžė su geltonu kaspinu ir... dabartinė tėvo draugė. Prisimenu, Vivjena kažką kalbėjo apie Elės krūtinę, kad ji netikra, bet neturėjau supratimo, ką tai reiškia.

Džeine, tu prisimeni Elę, tiesa? - paklausė tėtis.

Aha. Sveika, Ele. Džiaugiuosi, kad galėjai ateiti. - Daugelio metų etiketo pamokos nenuėjo veltui.

Sveikinu su gimtadieniu, - pasakė ji.

Elė buvo labai šviesi blondinė, graži, ir atrodė daug jaunesnė už mano motiną. Prisiminiau, kad Vivjena ją vadino „mokinuke", ir vien užsiminus apie Elę motinos veidas apsiniaukdavo. 

Pažiūrėk savo dovaną, - pasakė tėtis. - Elė padėjo ją išrinkti.

Patraukiau geltoną kaspiną ir jis tuoj atsirišo. Dėžėje buvo daugybė plono vyniojamojo popieriaus, susijaudinus jį apčiu- pinėjau. Pirštai palietė kažką minkšta kaip aksomas... negyva. Prasibrovusi giliau, ištraukiau neregėtai didelį, skaisčiai violetinį žaislinį pudelį. Ant galvos jam buvo surištas kuodas, užmautas netikrų briliantų antkaklis, o ant auksinės širdelės etiketės parašyta „Žiži". 

Visiškai ne toks šuniukas, kokio norėjau.

Ačiū, tėti, - pasakiau nutaisiusi plačią šypseną. - Kaip miela! - stengiausi vyti mintis apie tikrą, šiltą, krutantį šuniuką, kuris būtų mano, vien mano, mano išsvajotas. Šuniukas netikras... vietoj jo - kimštas violetinis pudelis. 

Padėkok ir Elei, - pasakė tėtis.

Ačiū, Ele, - mandagiai padėkojau, o ji pasilenkusi mane pabučiavo. Pažinau kvepalus Chanel No5. Tokius tėvas pirkdavo mano motinai. Įdomu, ar Elė tai žino. 

Na, - atsistojo tėtis, - mums laikas keliauti į Nantaketą.

Mano širdis suspurdėjo.

Mums? - beveik suklykiau. 

Elė su tėvu neramiai susižvalgė.

Ne, širdele, - pasakė tėtis. - Turėjau omenyje save ir Elę. Tavo mama mane užmuštų, jei tave išsivežčiau iš gimtadienio vakarėlio.

„Taip, ji tikrai pastebėtų", - nusiminusi pagalvojau.

Suprantu, - pasakiau labai stengdamasi nepravirkti. - Tiesiog Nantaketas man labai patinka. Man jis tikrai tikrai patinka. Ir Maiklui. 

Mes ten nuvažiuosime kitą kartą, Džeine, pažadu, - ramino tėvas. - Paimsime ir tavo draugą Maiklą.


На Facebook В Твиттере В Instagram В Одноклассниках Мы Вконтакте
Подписывайтесь на наши страницы в социальных сетях.
Будьте в курсе последних книжных новинок, комментируйте, обсуждайте. Мы ждём Вас!

Похожие книги на "Sekmadieniai pas Tifanį"

Книги похожие на "Sekmadieniai pas Tifanį" читать онлайн или скачать бесплатно полные версии.


Понравилась книга? Оставьте Ваш комментарий, поделитесь впечатлениями или расскажите друзьям

Все книги автора James Patterson

James Patterson - все книги автора в одном месте на сайте онлайн библиотеки LibFox.

Уважаемый посетитель, Вы зашли на сайт как незарегистрированный пользователь.
Мы рекомендуем Вам зарегистрироваться либо войти на сайт под своим именем.

Отзывы о "James Patterson - Sekmadieniai pas Tifanį"

Отзывы читателей о книге "Sekmadieniai pas Tifanį", комментарии и мнения людей о произведении.

А что Вы думаете о книге? Оставьте Ваш отзыв.