James Patterson - Sekmadieniai pas Tifanį

• Название: Sekmadieniai pas Tifanį
• Автор: James Patterson
• Жанр: Прочая старинная литература

---

Gerai. Ko tik panorėsi.

Kurį laiką nusprendė tuo ir apsiriboti.

Šešiasdešimt antras 

Namų šeimininkė davė jiems du Schwinn dviračius - nieko įmantraus: storos padangos, nusilupę dažai, pedaliniai stabdžiai, daug kur girgžda. Ji mostelėjo Sijaskonseto kryptimi sakydama: 

Dauguma turistų mano, kad Skonsetas tikrai gražus ir ypatingas. Nes iš tikrųjų jis gražus ir ypatingas. 

Džeinė nuvažiavo pirma, o Maiklas nusekė iš paskos Mails- tono keliu. Judėjimas buvo nedidelis: pasitaikė džipas, motorinis dviratis, žuvį vežiojantis sunkvežimis, didelis, prastas, geltonas kaip taksi Hummer; paskui būrelis vaikų ant lenktyninių dviračių, važiuojančių greičiau negu kai kurios mašinos. 

Laimingo medaus mėnesio! - sušuko vienas vaikas.

Maiklas su Džeine susižvalgė ir nusišypsojo. Už keturių ar penkių mylių jie privažiavo sukiužusį užtvarą ir vaizdą, kuris buvo stebinamai panašus į Serengetį Afrikoje. Paskui pravažiavo Tom Neverso kelią ir didingą reginį už spanguolynų pelkių. Privažiavo Nantaketo golfo klubą su daugybe nusidriekusių išpuoselėtų žalių laukų - juose žaisti golfą turėtų būti malonumas.

Užvažiavo ant aukštesnės už kitas kalvos. Užrašas ant medinės strėlės pavidalo lentos skelbė: Sijaskonsetas. Nusileidus žemyn juos pasitiko baltas paplūdimys, siekiantis vandenyną. Maiklas galvojo, ar Džeinė iš anksto žinojo, kad tamsiai raudona pavakario saulė danguje tuoj leisis, siųsdama jiems savo nuostabią šviesą.

Nesakyk, kad matei ką nors gražesnio, - tarė ji, kai jie įsitaisė &nt smėlio.

Tiesą sakant, mačiau.

Jis žiūrėjo jai į akis.

Baik! - nusijuokė ji rausdama. - Nebetikėsiu tavimi nuo pat pirmos čia dienos.

Gerai.

Ne, kalbėk.

Taigi jis ją apkabino ir akies kampučiu stebėjo, gyvendamas šia akimirka.

Aš tik myliu Džeinę. Dabar svarbu tik tai. 

Šešiasdešimt trečias 

Apie seksą. Pirmąją mūsų naktį Nantakete sekso nebuvo, stengiausi per daug apie jį negalvoti, bet nepavyko. Arba apskritai neleisti jam drumsti man ramybės, bet ir vėl nepavyko, nors verk.

Kitą ankstų rytą iškeliavome į aukščiausią salos vietą, vadinamą Foldžerio kalva. Mums net užteko proto pasitepti kremu nuo saulės ir apsivilkti marškinėlius ilgomis rankovėmis. Man viskas patiko, patiko kiekviena minutė, kiekviena sekundė. Nepaisydama nežinios, kas bus toliau, nepaisydama visų tų neatsakytų klausimų, paklausiau savo pačios patarimo diena po dienos, kas valandą, kas minutę viskuo mėgautis.

Važiuoti Polpis keliu teko ilgai. Galbūt buvau tiesiog pavargusi. Be to, buvo rūkas, tokia ūkanota diena, kad keltai ir krovininės valtys vėlavo.

Galiausiai pasiekėme mažą miestelį uostą Medaketą. Jame buvo masalo krautuvė, namų apyvokos krautuvė ir sambūrių vieta, vadinama Smith Point. Apie pusę dvyliktos valgėme žuvį su bulvių lazdelėmis lūšnoje, kuri mums iš pradžių pasirodė negyvenama. 

Iš kur žinojai apie šią vietą? - paklausiau.

Pats nesuprantu. Žinojau, ir tiek, Džeine.

Gal kad užčiauptų burną, Maiklas mane pabučiavo, o tai man niekada nenusibosdavo, paskui valgėme skaniausią, puikiai sukepusią, traškią žuvį. Virėjas ją buvo suvyniojęs į Inquirer and Mirror laikraštį. Menkę pagardinome salykliniu actu. Kadangi Maiklas buvo įsitikinęs, kad vienu prisėdimu niekada sotus nebūsi, dar užsisakėme keptų bulvyčių, taip pat palaistytų actu. Tuo metu iš lauko virtuvės sklido senos Bobo Dilano dainos, ir viskas atrodė taip tobula ir stebuklinga, kad norėjosi verkti. 

Kartais pagaudavau Maiklo žvilgsnį, įsmeigtą į banguojančią jūrą. Tada jis, atrodė, kažkur nutolsta. Norėjau žinoti, kur jis keliauja, ką galvoja. Ar jau žino, kada mane paliks? Kad apie tai negalvočiau, užsimerkiau. Kol to neįvyks, negalvosiu.

Bet tai turėjo įvykti, tiesa? Tokia turėjo būti pabaiga. Maiklas kur nors išvyks globoti vaiko, galbūt net ne Niujorke.

Tai buvo neišvengiama, todėl, nuvijusi tą liūdną mintį, likau atostogauti ir jį mylėti.

Ką tu apie mane mažą prisimeni? - paklausiau aš ir klausiausi Maiklo prisiminimų gal valandą ar daugiau. Įdomu, kad jis dabar prisiminė viską, net kavos ledus su upeliais karštos karamelės. 

Šešiasdešimt ketvirtas 

Niekada nemaniau, kad ištarsiu žodžius, kuriuos ketinu ištarti, - pasakiau.

Ir tie žodžiai yra?..

Aš per soti, kad norėčiau vakarienės.

Džeine, nuo pietų mes nieko nevalgėme.

Tu valgyk, aš tik žiūrėsiu, - pasakiau, o Maiklas pažvelgė į mane susirūpinęs.

Grįžę į „Indijos gatvės smuklę", nusiprausėme po dušu, persirengėme džinsais, marškinėliais, apsivilkome striukes. Paskui vaikščiojome. Mes tokie: vaikštinėjame ir kalbamės. Nuėjome toli nuo miestelio centro, parduotuvių, nuo rūpesčių, atsakomybės - visko, kas susiję su vadinamuoju tikruoju pasauliu, mano darbu, Vivjena.

Ėjome pro trijų šimtų metų senumo namus, kur kadaise gyveno jūreiviai ir banginių medžiotojai, kur kantrios, ištikimos žmonos laukė savo vyrų, grįžtančių namo iš jūros; namus, kurie čia prastovėjo amžius, kol žiniasklaidos žvaigždės, popso dainininkai, aktoriai ir rašytojai nusileido į salą.

Praėjome pro vėjo malūną, daugybę tvenkinėlių, takų, atrodė, kur tik sviesi kriauklelę, pataikysi į „trofėjinį" namą.

Tu tikrai nealkana? - paklausė Maiklas, kai pasukome atgal į viešbutėlį.

Yra tik du dalykai, kuriuos žinau tikrai, - pasakiau. - Pirmas - aš nealkana, o antras... - patylėjau ne tam, kad sustiprinčiau įspūdį, bet norėdama kuo teisingiau pasakyti.

Sakyk toliau, - paprašė jis. - Du dalykus tu žinai tikrai, ir antras yra?..

Antras - aš tave myliu, Maiklai. Manau, tave mylėjau visą gyvenimą. Man tai reikėjo pasakyti garsiai, ne vien mintimis.

Sustojome, Maiklas apkabino mane per juosmenį, paskui glostė nugarą ir taip mane įkaitino, kad buvau pasiruošusi, na... bet kam. Mes vėl bučiavomės, jis, pakėlęs mane, apkabino kaip meškiuką - tai man labai patikdavo, - o netrukus vėl žingsniavome į netoliese esantį viešbutį. Jaučiausi, lyg matyčiau lange spindinčią neoninę iškabą: KAS DABAR?

Šešiasdešimt penktas 

Be dviračių tarp kojų vos jus pažinau, - pareiškė ponia šeimininkė, kai įėjome pro paradines duris. Nustebusi į ją žvilgtelėjau. Nemanau, kad ji norėjo, jog tai nuskambėtų kaip nors ypatingai, bet yla išlindo iš maišo.

Mes su Maiklu nusijuokėme, paskui laikydamiesi už rankų užlipome prie savo durų, tyliai, nepersimetę nė žodeliu. Dabar man nebuvo noro net ko nors klausti.

Miegamajame vėl ėmėme bučiuotis. Bučiavomės karštai, paskui švelniai, švelniai ir vėl karštai, švelniai, vos liesdami vienas kito lūpas, įsiklausydami vienas į kito kvėpavimą. Kur tai nuves? - galvojau. Kur tai gali nuvesti? 

Pas tave ar pas mane? - galiausiai įstengiau paklausti.

Tai... tai, - sumurmėjo Maiklas susirūpinusiu veidu.

Supratau, kad pasakei „taip, taip", - nusišypsojau.

Jis rimtai žiūrėjo man į akis.

Maiklai, eime, - pasakiau meiliai glostydama jam sprandą ir spausdamasi prie jo. - Nieko čia bloga. Bus gera. Prisiekiu. Pažadu. Tikiuosi? Žinoma. 

Jis nusišypsojo, paėmė mane už rankos ir nusivedė į mažesnįjį miegamąjį.

Bus gera, - švelniai murmėjo jis. - Turi būti. Viskas čia vedė prie šios akimirkos. Štai ir atvedė. Sutinki?

Vėl nusišypsojau.

Pritariau, kai pasakei „taip, taip".

Šešiasdešimt šeštas 

Nekantravau ir nervinausi. Labiau nekantravau, bet...

Tai visada sunkiausia, - pasakiau sėsdama ant jo lovos krašto.

-Kas?

Nusirengti.

Gal tau ir sunkiausia, - erzino Maiklas. - Man žiūrėti, kaip tu nusirengi, bus tikrai ryškiausias įvykis per pastaruosius kelerius metus.

Ėmiau čiupinėtis su palaidinukės sagomis, kai staiga pajutau vieną iš tų keistų neesminių rūpesčių, kokie visada mane aplanko, kai būtinai reikia sutelkti dėmesį į ką nors kita. Iškilo klausimas, kuris galėtų būti skirtas dvasininkams, kunigams, rabinams: ar galima mylėtis su išgalvotu draugu? Tikriausiai, kai yra tiek daug meilės, tai negali būti nuodėmė. Bet jei tai vis dėlto nuodėmė, ar ji labai didelė, ar maža? Mirtina ar atleistina? Kas, jei tavo draugas yra arba galėtų būti angelas, bet pats to nežino?

Kaip nebuvę, Maiklas, matydamas mano dvejones, ėmėsi tvarkyti reikalus ir mano palaidinukę. Jis gana meistriškai atsegė liemenėlę - viena ranka, greičiau negu per penkias sekundes.

Tau sekasi, - pasakiau, jausdama pilve nervingą virpulį. Mano veidą ir kaklą išpylė raudonis.

Tu dar pamatysi, - prižadėjo meiliai pažiūrėjęs.

O, tikiuosi.

Ir aš.

Mes vėl ėmėme bučiuotis, paskui Maiklas suėmė mano krūtis į rankas, ir aš taip aiktelėjau, kad kitomis aplinkybėmis būtų buvusi baisi gėda. O dabar, turiu pasakyti, tai reiškė tik aistrą. Jis laikė jas atsargiai, lyg bijodamas mane įskaudinti, ir švelniai braukė nykščiais per spenelius, versdamas mane virpėti. Atsargiai, švelniai, nepaprastai maloniai. Tada pirštų galais surado mano pilvą. Tai man taip pat patiko, nuo jo prisilietimų tirpau.

Jis lietė nuostabiai. Tauriai. Gal jis buvo angelas? Tuo metu nei žinojau, nei buvo svarbu. Mano gyvaplaukiai pasišiaušė, pastiro, kaip visada, kai vyksta kas nors nepaprasta. Nesusivokiau - anksčiau nieko nepaprasta neteko daryti. 

Man patinka, kaip tu mane lieti, - sušnibždėjau jam į skruostą. - Niekas manęs taip nėra lietęs.

Jo kvėpavimas darėsi nelygus, jis liovėsi bučiavęs, kad pasakytų:

Manęs taip pat.

Jis užsivertė mane ant savęs. Paskui ližtelėjo mano spenelius, ir man akimirksniu užgniaužė kvapą. Nebesvarsčiau, ar Maiklas tokiuose dalykuose patyręs, ar ne. Buvome kartu, o man su juo buvo gera. Gal todėl, kad žinojau, jog ir Maiklas su manim laimingas. Jaučiau tai iš jo prisilietimų, mačiau jo žaliose akyse. Jam tai patiko, kaip ir man.

Pabučiavau jį vėl, ragaudama jo burnos saldumą, paskui jis atitraukė mano veidą. Pažvelgiau jam į akis ir sušnabždėjau:

-Jau, taip, prašau.

Jau, Džeine, taip, ačiū, - pasakė Maiklas ir nusišypsojo kaip patekanti saulė. Tada apvertė mane ant nugaros, o aš jam atsivėriau, jausdama malonų jo svorį, jo odos karštį. Paskui įsiskverbė į mane, ir mes elgėmės teisingai, taip turėjo būti, nes Maiklas pasakė:

Aš labai tave myliu, Džeine. Visada mylėjau ir visada mylėsiu.

O aš galvojau lygiai tą patį, beveik žodis į žodį.

Šešiasdešimt septintas 

Tą naktį jie ilgai buvo kartu, paskui Džeinė miegojo kaip kūdikis, bet Maiklas negalėjo užmigti. Jis gulėjo lovoje per kelis colius nuo jos veido ir gal valandą glostė jai plaukus.

Žiūrėdamas į ją taip ramiai gulinčią jis norėjo... išdaužyti visus kambario langus. Gyvenimas - neteisingas, tai iš tikrųjų suprato pirmą kartą. Ar jis čia tam, kad galėtų pasimokyti atjautos? Jei taip, veltui gadinamas šis nuostabus laikas, nes jis ir taip be galo užjaučiantis. Kiekvienas vaikui skirtas išgalvotas draugas privalo mokėti užjausti. Tai kas jis toks šioje mažytėje melodramoje? Angelas? Paprastas žmogus? Išgalvotas draugas? Jam kilo ne mažiau klausimų negu Džeinei, bet niekas nei jam, nei jai nedavė atsakymų. 

Tyliai apsivertęs ant kito šono, jis atsisėdo ant lovos krašto. Nuėjo į vonios kambarį ir pažvelgė į veidrodį.

Reikia pasakyti Džeinei, kas vyksta, kas jai atsitiks. 

Tačiau abejojo, ar tai reikia daryti. Gal tai klaidingas žingsnis. Jis paleido duše tokį karštą vandenį, kokį tik galėjo iškęsti.

Dušo lentynėlėje buvo sudėti Džeinės daiktai: migdolų muilas, Kiehl kondicionierius, šampūnas. 

Ar ji labai serga? Gal vėžiu? Gal blogai su širdim? Vakar po žuvies ir bulvių lazdelių ji sakė taip prisivalgiusi, kad norėtų kviesti taksi, nenorėtų grįžti į viešbutį dviračiu. Dar ji pavargo, kai jie ėjo per kaimą. Ir mažai valgo, ne taip kaip paprastai.

Ei, čia tiek garų, pamaniau, vonioje gaisras.

Išgirdęs ją vonios kambaryje, jis ėmė šypsotis.

Maiklai? Ar tu ten? - pašaukė ji.

Ne, čia jo nėra. Tik vaikinas jo balsu.

Džeinė juokdamasi atitraukė dušo užuolaidą.

O! Čia esama dar kai ko. Dievulėli, koks didelis! Ir vis didėja. Reikia jį nulenkti. Suduoti per jį lazdele. Arba... gerai... manau, kad juo galėtum kai ką padaryti. 

Šešiasdešimt aštuntas 

O paskui atsitiko štai kas.

Jie mylėjosi, paskui vėl miegojo. Iš ryto pabudo su šypsena ir anksčiau nepatirtu džiaugsmingu nuostabos bei pasitenkinimo jausmu. Po pusryčių iškeliavo į užsakytą banginių stebėjimo ekskursiją. Maiklas džiaugėsi, kaip Džeinė stebėjosi, kai jie iš tikrųjų pamatė iškilusią banginio kuprą visai šalia jų valties. Po pietų nuėjo į Branto kyšulio švyturį. Paskui ilgai ėjo pajūriu, susiėmę už rankų, kalbėdamiesi ir tylėdami.

Maiklas pasakojo Džeinei, kiek laiko jis buvo „draugu" pasakojo tiek, kiek prisiminė. Galėjo prisiminti tik nedaugelį pastarųjų metų užduočių; žinojo, kad buvo ir kitų, bet prisiminimai išblėso kaip sapnai. Dabar, kai matė Džeinę jau suaugusią, grįžo jų ankstesniųjų metų prisiminimai. Jis tikrai nežinojo, ar kiekvienas vaikas turi išgalvotą draugą, bet vylėsi, kad taip.