James Patterson - Sekmadieniai pas Tifanį

• Название: Sekmadieniai pas Tifanį
• Автор: James Patterson
• Жанр: Прочая старинная литература

---

Tą vakarą Maiklas paskambino į vietinį restoraną, ir taksi jiems pristatė omarą, troškinį ir kukurūzų burbuolių tiesiai į paplūdimį. Jie grįžo į viešbutį, vėl mylėjosi ir dar labiau buvo vienas kitu patenkinti. Seksas buvo nuostabus dalykas, geresnis, negu Maiklas galėjo įsivaizduoti. Gal todėl, kad jie buvo labai įsimylėję, labai gerai pažino vienas kitą. Naktį Džeinę pykino, bet ji buvo įsitikinusi, kad tai nuo suvalgyto maisto, tikriausiai nuo troškinio.

Ir vėl išaušo rytas, jie išsinuomojo valtį „Buržuvė", paskui plaukė žvejybiniu laivu. Džeinė sugavo beveik tuziną melsva- žuvių, o Maiklas nė vienos. Jis stengėsi įsiminti, kokia ji atrodo patenkinta ir triumfuojanti, traukdama blykčiojančią, spurdančią melsvažuvę. Jos plaukai spindėjo saulėje, šypsena nušvietė dangų. Jis negalėjo sulaukti, kada jie grįš į viešbutį.

Prieš vakarienę jie mylėjosi vėl taip audringai, kad patys nustebo. Paskui apie tai nekalbėjo, o sėdo ant senųjų dviračių ir mynė į vaizdingąjį Sijaskonsetą. Pakeliui atgal į viešbutį sustojo ir prisiskynė glėbius kvepiančių erškėtrožių ir susidėjo jas į pintus dviračių krepšius. Vakarieniavo Ozzie and Ed restorane miestelyje, kur Ozis ir Edas juos laikė savais ir kreipėsi į juos „žavioji, žavusis". 

Grįžtant po vakarienės Maiklas paklausė:

Ar aš tau kada nors pasakojau apie Keviną Aksbridžą?

Ne. Ar jis buvo vienas iš tavo vaikų? Tavo draugų?

Ne. Kevinas Aksbridžas buvo iš doudi genties, iš filmo „Žvaigždžių kelias".

Pirmajame filme ar „Naujojoje kartoje"?

„Naujojoje kartoje". Jis susipažino su moterim vardu Rišo- na ir ją taip įsimylėjo, kad nusprendė nepaisyti kilusių sunkumų, ją vesti ir gyventi „kaip visi mirtingieji".

Tikiuosi, viskas jiems išėjo į gera, - pasakė Džeinė. - Matau čia analogiją.

Na, iš tikrųjų jiems geruoju nesibaigė, - pripažino Maiklas. - Atėjo hasnokų gentis ir užpuolė jų koloniją. Rišona buvo nužudyta. Kevinas Aksbridžas taip nusiminė ir įsiuto, kad sunaikino visą hasnokų gentį, visus penkis milijardus.

Oho-ho, - pasakė Džeinė, - atrodo, daugoka. Bet palauk, ar tu Kevinas, ar aš Kevinas?

Nei aš, nei tu Kevinas, - pasakė beveik susierzinęs Maiklas.

Ge-e-rai, - pasakė Džeinė, vėl paimdama jo ranką. - Man asmeniškai visada labiausiai patiko Pūkučiai9 . 

Maiklas nusprendė tuo ir baigti.

Bet kas kartą, kai Džeinė sukosėdavo ar parodydavo mažiausią nuovargio ženklą, Maiklą blokšdavo į tikrovę. Kiekvieną kartą, kai ji paminėdavo, kad koją sutraukė mėšlungis ar kad neturi apetito, jį nukrėsdavo šiurpas. Tačiau jis negalėjo jai pasakyti... nes... kas iš to - šios brangios akimirkos būtų buvusios baisios, neapsakomai liūdnos.

Šešiasdešimt devintas 

Kai į Nantaketą ateina naktis, ji gali būti daug tamsesnė negu Niujorke, ypač kai apsiniaukę. Nėra mėnulio, gatvių lempų šviesų, nėra akmeniniu grindiniu traukiančių triukšmingų turistų. Džeinė miegojo, o Maiklas žiūrėjo pro jų kambario langą. Tamsoje jis vos galėjo įžiūrėti gretimus pastatus.

Kaip keista, jis vėl sutiko Džeinę, kad pažintų ją kaip moterį. Tie augantys tarp jų jausmai, vakarienės, pokalbiai, juokas, kuris kartais tapdavo nevaldomas. Nervingi, provokuojantys bučiniai, paskui aistringi, siejantys jų širdis ir sielas. Ir galiausiai mylėjimasis, ilgos valandos su Džeine glėbyje, mėginimas įsivaizduoti ateitį kartu, jau nebe Nantakete.

Tą rytą apie ketvirtą Maiklas vėl sėdėjo ant lovos krašto, žiūrėdamas, kaip Džeinė miega, bandydamas sukurti kokį nors planą. Tikriausiai ji pajuto, kad jis nemiega.

Kas atsitiko, Maiklai? - paklausė ji tyliu, mieguistu balsu. - Kas yra? Ar tau negera?

Nieko, Džeine. Atsimink, aš niekada nesergu. Miegok. Ketvirta valanda.

Eikš, atsigulk prie manęs. Ketvirta valanda. 

Taigi Maiklas atsigulė prie Džeinės, mylavo ją, kol ji vėl užmigo. Budėjo prie jos, iki ėmė peršėti akys. Padarytų viską, ką gali, kad ją išgelbėtų. Net jei tai reikštų... neįmanomą dalyką.

Galbūt tai ir yra išeitis. Šiaip ar taip, jam kilo mintis, idėja, idėjos nuotrupa. Jos logika teikė vilties. Jis yra tam, kad išlydėtų Džeinę iš šio pasaulio, tiesa? Tokia jo užduotis. O kas, jei jo nebebūtų? 

Skausmas pervėrė širdį įsivaizdavus jo niūrų, bespalvį egzistavimą be Džeinės. Tačiau, jei ji galėtų gyventi, tai būtų verta. Jei jo nebūtų, jei jis nepadėtų Džeinei palikti pasaulį, ar ji liktų gyventi? Ar tikrai?

Jis nežinojo. Bet šią akimirką nieko daugiau nesugalvojo.

Apgalvodamas šią mintį, gal griebdamasis už šiaudo, jis ėmė rinkti daiktus į sportinį krepšį, paskui uždarė langą, kad Džeinė neperšaltų. Ilgai žiūrėjo į ją. Ar gerai darau ją dabar palikdamas? 

Ar tai pagelbės? Galėtų pagelbėti. Privalo. Džeinė negali mirti. 

Atsisveikindamas norėjo ją pabučiuoti, dar kartą apkabinti, pakalbėti su ja, išgirsti jos balsą. Tačiau nedrįso žadinti. Kaip jis gali vėl ją palikti? Gal todėl, kad nieko kita nesugalvoja ir neturi iš ko rinktis.

Aš tave myliu, Džeine, - sušnabždėjo jis. - Amžinai mylėsiu.

Rūpestingai uždaręs paskui save duris, nuskubėjo koridoriumi ir laiptais žemyn. 5.30 buvo keltas į Bostoną. Jis stabtelėjo prie registratūros ir pasakė budėtojui:

Mano draugė gyvena dvidešimt pirmame kambaryje. Ar galėtų kas nors pas ją iš ryto užeiti? Pasakyti, kad aš netikėtai turėjau išvykti. Draugas... susirgo. Būtinai pasakykite, kad draugas. Vaikas. 

Maiklas ėjo tamsiomis Nantaketo gatvėmis, jos buvo visiškai tuščios. Jautėsi vienas, vienišas, atsidavęs likimo valiai. Tik jam trūko oro, tai buvo neįprasta. Kojos buvo neįtikėtinai sunkios. Galiausiai skruostais ėmė riedėti ašaros. Tikros ašaros. Pirmą kartą tarp kitų pirmųjų kartų.

Jis iki galo užsisegė striukę ir laukė prieplaukoje. Keltas atplauks po pusvalandžio. Horizonte jau pasirodė saulės šviesos pėdsakai. Ar tai reiškė, kad yra vilties?

Turi reikšti, nes Džeinė negali mirti. Širdis plyšo apie tai vien pagalvojus.

Dabar Džeinė negali mirti. 

Septyniasdešimtas 

Kitą rytą pabudau su šypsena, maloniai pasirąžiau apimta visiško pasitenkinimo, laimės ir saugumo būsenos, jausdama lengvą nuovargį, kuris esti po mylėjimosi daug kartų, tikros meilės, o ne sekso.

Jaučiausi nuostabiai. Saulės spinduliai plūdo į kambarį, tarytum net saulė stengėsi skaisčiau šviesti. Pasivertusi ant šono, nusivyliau, nematydama šalia Maiklo. Tas kvailas kelioninis laikrodis ant išklibusio naktinio staliuko rodė 8.55. Negali būti, kad taip vėlu.

O ką mes su Maiklu planavome veikti šį rytą? Pagalvokim: kalbėjome, kad vėl eisime į sendaikčių krautuvėlę, kurioje buvo Maiklui patikęs drožinys iš banginio danties. Bet pirmiausia pusryčiai miestelio kavinėje su firminiais mėlynių blynais, nors aš dar nealkana. Gal todėl, kad numečiau truputį svorio, ir man mano kūnas patinka. Arba veikiausiai todėl, kad esu įsimylėjusi.

Na, nesvarbu, vėluojame, ar ne? Kiekviena drauge praleista diena buvo nepakankamai ilga. Turėjome išnaudoti kiekvieną minutę. Be to, Maiklas mėgo pavalgyti, gal todėl, kad niekada nepriaugdavo nė gramo svorio. Šelmis. 

Jau rengiausi šokti iš lovos, kai prisiminiau šią naktį. Mintis nuklydo prie pokalbio, kurio norėjo Maiklas, nes jam reikėjo kažką pasakyti. Prisiminiau, kad naktį buvau pabudusi, kad Maiklas prie manęs atsigulė.

Kur jis?

Maiklai? - pašaukiau, bet niekas neatsakė. - Maiklai, kur tu? Maiklai? Maikiuk? Maiki? Ei, fu!

Išlipau iš lovos, nubraukiau nuo akių plaukus ir apsižvalgiau. Maiklo nėra. Maiklo niekur nebuvo.

Buvau pritrenkta. Negalėjau patikėti. Pasidairiau kokio raštelio, bet jo nebuvo.

Netekusi žado užsidengiau burną ranka. Jis negalėjo taip pasielgti. 

Kliuvinėdama grįžau į savo kambarį, kur sujauktos paklodės, atrodė, iš manęs tyčiojasi. Niekada neatėjo į galvą mintis, kad, tikrai mane mylėdamas, Maiklas mane paliks. Nežinojau, ką reiškia nervintis ar labai niršti, ar tik skausmingai, plyštančia širdimi kankintis.

Maiklai, - sušnabždėjau tuščiame kambaryje. - Maiklai, kaip tu galėjai? Ar manęs nemylėjai? Tu buvai vienintelis žmogus, kuris... O Dieve, tai štai kodėl. Apie tai jis ir norėjo man pasakyti, todėl ir negalėjo miegoti. 

Jis vėl mane paliko dėl kito vaiko, aišku? Bus kieno nors išgalvotu draugu.

Laksčiau kaip pamišusi po abu miegamuosius, ieškodama paprasto paaiškinimo. Visi jo daiktai buvo dingę. Jo sportinio krepšio nebėra. Ištraukiau visus komodos stalčius, atidariau visų spintų duris. Maiklo daiktų niekur nematyti. Net jokio ženklo, kad jis čia buvo.

Žiūrėjau pro langą į tokią pat skaisčią, gražią dieną, kokios iki šiol buvo Nantakete. Puiki diena važinėtis dviračiais, apsipirkti senienų krautuvėlėje, vakarieniauti restorane Ozzie and Ed su žmogumi, kurį brangini labiau už gyvybę. 

- Ak, Maiklai, - pasakiau, - kaip tu galėjai palikti mane vieną? Vėl.

Ir šį kartą negalėsiu jo pamiršti, ir negaliu jam atleisti - už dukart sudaužytą širdį. 

Septyniasdešimt pirmas 

Vyrai - siurbėlės! Net išgalvoti draugai.

Tą dieną grįžau į Niujorką ir savo namuose pasijutau svetima; tarsi viskas kambariuose priklausė kam kitam. Kitam, kuris buvo ne aš. Ar čia mano baldai? Ar aš išrinkau tuos paveikslus ant sienos? Kas išrinko tas užuolaidas? Palaukit, palaukit. Yra priežastis jaustis kaip svetimame bute. Pavyzdžiui, Vivjenos bute. 

O kas per viena prieškambario veidrodyje? Mane suglumino ne tik juodos dėmės paakiuose. Aš buvau tokia liesa! 

Atvilkau savo sakvojažą į miegamąjį ir atsisėdau ant lovos. Mano apsiblaususios akys žiūrėjo į naktinį staliuką. Dovanotų Maiklo gardenijų nebebuvo. Tikriausiai namų tvarkytoja suvytusius žiedus išmetė. Akys vėl prisipildė ašarų... o maniau, kad visas išverkiau. 

Nieko panašaus, Džeine Aukseli!

Staiga mane užplūdo siaubinga šleikštulio banga. Ji įsibrovė į pilvą, krūtinę, baisus, deginantis jausmas. Vos spėjau į vonios kambarį, atsiklaupiau prie unitazo susiėmus pilvą ir išvėmiau puikiąsias Nantaketo jūros gėrybes. Galiausiai šleikštulys praėjo, kriauklėje nusiprausiau veidą. Rankos tebedrebėjo, o veidrodyje atrodžiau išblyškusi, net pažaliavusi. Apsinuodijau maistu. Tik to man trūko.

Pasijutusi geriau, patikrinau pranešimus veltui tikėdamasi, kad Maiklas bus palikęs kokį žodelį, paaiškinimą. Tačiau pirmiausia, žinoma, buvo motina: Džeine Aukseli, aš dėl tavęs nerimauju. Rimtai nerimauju. Prašau paskambinti. Tavo motina. 

Iš tikrųjų staiga pajutau poreikį paskambinti Vivjenai. Net jei ji dėl mano išvykimo būtų įniršusi. Tiesą sakant - sakau rimtai - nustebau, kad ji nepasiuntė manęs ieškoti seklių.

Surinkau Vivjenos telefono numerį. Neatsiliepė nei jos tarnas, nei tarnaitė, bet pasigirdo balso paštas.

Jūs paskambinote Vivjenai Margo... 

Kol motina kalbėjo, repetavau, ką pasakysiu. Išgirdau pyptelėjimą.

Tada visiškai praskydau, o surepetuota kalba pabėgo.

- Mama, čia aš. Džeinė. Klausyk. Maiklas mane paliko. Prašau man paskambinti. Aš tave myliu.

Man iš tikrųjų reikėjo motinos bučinio, tuojau pat. Labiau negu kada nors gyvenime. 

Daugiau nebegalėjau kalbėti, taigi padėjau telefoną ir atsiguliau ant lovos kniūbsčia. Vėl pratrukau raudoti ir dar kosėti, skaudėjo gerklę.

Kito pykinimo priepuolio nebandžiau stabdyti. Nukrypavusi į vonią, baisiai vėmiau. Pagaliau pykinimas praėjo. Tačiau kosėti nesilioviau. Stengiausi ryti seilę, bet nuo to buvo tik blogiau.

Pykinimas užėjo dar kartą, dabar išsigandau. Mano vidus alpinamai degė. Vemti nebebuvo iš ko. Tik traukuliai. Ir šaltas prakaitas. Be jėgų parkritau ant vonios kambario grindų, pasikišau po galva kojų patiesaliuką. Visa degiau ir kartu krėtė šaltis. Jaučiausi leisgyvė. Galėjau tik mirksėti.

Girdėjau miegamajame skambant telefoną, bet neturėjau jėgų atsistoti, net šliaužti, atsiliepti. Tikriausiai skambino Vivjena, o aš norėjau su ja kalbėti.

O gal skambina Maiklas?

Atsikėliau nuo grindų ir nuklibikščiavau.

Septyniasdešimt antras 

Maiklo susirūpinimas, jo nerimas, kaltės jausmas, miego stoka galiausiai pasivijo kelte, plaukiančiame 5.30 iš Nantaketo į žemyną. Akys vėl ėmė peršėti, o pynių raštu megztas megztinis menkai saugojo nuo šalto ryto Atlanto drėgmės.

Baisus nerimas ir sutrikimas jo nepaliko važiuojant autobusu iš Logano į La Guardia, o tokia būsena keistai paveikė jo regėjimą. Viskas tarytum neteko spalvų; daugelis daiktų atrodė bjauraus pilko atspalvio; tų, kurie turėjo šiek tiek spalvų, jos buvo išblukusios. Tik prieš keletą valandų jis buvo Nantakete nepaprastai laimingas su Džeine. Laimingiausias per visą savo gyvenimą. Dabar viskas pasikeitė. 

Jis parvyko į savo namus ir sunkiai pakilo į viršų. Girdėjo iš Oveno kambario sklindantį juoką. Moters balsą. Dar viena pergalė? Dievulėli, ar Džeinė manys, kad ir jam buvo viena iš daugelio? Ar galėtų jai taip atrodyti? Suprantama, galėtų.

Jis numetė savo nešulį bute, tačiau čia pasilikti negalėjo. Ne dabar, ne tokios būsenos.

Po keleto minučių spėriai žingsniavo Brodvėjumi, stebėdamas pilkus žmones, pilkus taksi ir visų pilkiausius Niujorko pastatus. Jam skausmingai trūko Džeinės, giliai krūtinėje slypėjo toks skausmas, kad nors mirk. Svarstė, ką ji veikia, ar gerai jaučiasi. Ar jo planas pavyko?